Forum
Portalli
Kėrko
Latest images
Regjistrohu
identifikimiMeshire ndaj te tjereve
Faqja 1 e 1
Meshire ndaj te tjereve
Nimfa Sat Dec 20, 2008 3:21 pm
Atė natė Aburrahmani nuk vuri gjumė nė sy deri nė syfyr. Shumė mendime, shumė trazime iu sollėn nė kokė. Ashtu duke qėndruar, afėr koftorit I cili bubullonte nga zjarri fort I ndezur, papritmas iu kujtua t’I dėrgojė njė falėnderim Zotit pėr tė gjitha tė mirat qė ia kishte dhėnė.
- O Zot, o Allahu im, falėnderimet tė qofshin Ty, ti je mėshirues, Ty tė falėnderoj pėr tė gjitha tė mirat qė m’I ke dhuruar…. Pas kėsaj lutje Abdurrahmani duke thėnė besmelen, tentoi tė flejė. Por, iu kujtua lutja qė sapo e kish pėrfunduar.
….Ty tė falėnderoj pėr tė gjitha tė mirat qė m’I ke dhuruar. – Kjo frazė e fundit I pėrsėritej.
- Eh Zot, sa shumė tė mira qė m’I ke dhėnė e qė dikush nuk I ka. Menjėhere filloi t’I fiksohet nė kokė fjala e fundit… qė dikush nuk I ka!
Ngriti kokėn nga jastėku derisa bubullima dhe drita e zjarrit qė dilnin nga koftori e pėrkujtuan: - Ndoshta dikush sonte as zjarr nuk ka ndezur, ndoshta dikush sonte ka rėnė pėr tė fjetur, me dert sepse nuk ka me ēfarė t’a shtrojė sofrėn e syfyrit?!
Kėshtu duke u menduar e kujtuar, I mbushur pėrbrenda me njė mėrzi qė e kishte kapluar, vonė vėrejti se nėpėr faqet e tij lėshohen lotė tė nxehtė, lotė qė dalin jashtė e qė kroin e tyre e kishin nė zemrėn e Abdurrahmanit, emri I tė cilit tregonte se vėrtetė ai ishte rob I Mėshiruesit.
Ashtu qėndroi deri nė cingėrrimėn e sahatit tė kurdisur pėr syfyr. U zgjua, u vesh dhe derisa po bėhej gati pėr tė ngrėnė syfyr, I puthi dy ēupat e tij tė vogla qė ishin duke fjetur ėmbėl. Por, prapėseprapė nga koka e tij ende nuk ishte larguar brenga pėr njerėzit qė agjėrojnė pa syfyr pėr shkak se nuk kanė me ēka ta gėzojnė syfyrin.
Pasiqė buka ishte gati, u ul dhe filloi tė hajė por kafshata e parė I lidhet nė fyt dhe nuk mundet ta pėrpijė. Mezi arriti ta ēojė kafshatėn e parė ndėrsa sytė e tij ishin ngulitur nė njė qoshe tė sofrės.
- Abdurrahman, ēfar ke? E pyeti e shoqja.
- Asgjė, asgjė! U pėrgjigj Abdurrahmani. Pas njė heshtje tė shkurtėr, foli edhe njėherė:
- Grua, a ke menduar ndonjėherė pėr sofrėn e syfyrit?
- Si mendon?- e pyeti Eminja.
- A ke pyetur veten se sofra jonė pėrplot me tė mira, ndėrsa sofra e dikujt asgjė nuk ka, apo vetėm bukė tė thatė?!!
Duke I thėnė fjalėt e fundit, iu drodh buza dhe lotėt filluan t’I dalin, thuaja se shpėrtheu ujė nga sytė e tij. U ngrit nga sofra, piu pak ujė dhe veshi rrobet e trasha pėr tė dalė jashtė. Gruaja menjėherė doli pas tij dhe e pyeti:
- Ku po shkon?!
- Do tė kthehem menjėherė.
Abdurrahmani tashmė ishte nisur drejt njė vendi tė caktuar. Ai ishte nisur te dyqani mė I afėrt, ndėrsa dyqanet gjatė Ramazanit punonin deri nė pėrfundim tė syfyrit. Ishte nisur me njė qėllim tė vetėm. Kishte vendosur qė t’I blente syfyrin dikujt. Po kujt se?!!
- Selamu alejkum.
- Alejkum selam Abdurrahman, urdhėro.He, ke mbetur pa bukė pėr syfyr a?
- Jo, ngrėna syfyr, por dua tė blej diēka Bajram. Tė lutem mė shėrbe mė shpejtė se nuk kam kohė.
Po, menjėherė, urdhėroni ēfar po doni?
Pasiqė bleu gjėrat e duhura, Abdurrahmani nė atė natė tė ftohtė me borė ishte nisur drejt njė shtėpie gati tė rrėzuar, e cila gjendej nė skaj tė qytetit. Pullazi I shtėpisė I shtrembėruar, ndėrsa nga lagėshtia shiheshin tullat e kuqėrremta pasiqė I kishte rėnė pjesa e lyer e mureve nga jashtė.
Trokiti nė derėn kryesore, e cila me tė hyrė tė ēonte nė njė oborr tė vogėl. Nga plasat e derės vėrejti se nė shtėpi nuk ishte e ndezur asnjė dritė. Por, pas njė kohė tė shkurtė dėgjohet njė zė I ēirrur I njė plaku:
- Kush ėshtė?
- A je kėtu o xha Brahim?
Po, po bujrum, urdhėroni- u pėrgjigj xha Brahimi, njė I moshuar qė I kishte
arritur tė tetėdhejtat, vite kėto qė vėreheshin nė ballin e tij plot rrudha dhe mjekrrėn e bardhė.
Me tė parė se kush po e thėrret, xha Brahimi lėshoi zė:
- Oooo Abdurrahman, ti je a?!! – Eja, eja me shpejt se mėrdhimė.
Abdurrahmani hyri Brenda nė shtėpinė e tij, e cila ishte e vogėl por e kishte pronarin me zemėr tė madhe.
- Xha Brahim, po pse dritat I ke tė fikura, a nuk ėshtė koha e syfyrit?-pyeti
Abdurrahmani.
Xha Brahimi lėshoi njė ofshamė tė shkurtėr dhe pastaj heshti.
- Ah, Abdurrahman, me ta thėnė tė drejtėn, isha duke fjetur e as qė kisha ndėrmend tė zgjohem.
- Pse?-pyeti Abdurrahmani.
- Po, si tė them…..pasoi heshtja….- nuk kisha se me ēka tė bėj syfyr u pėrgjigj
xha Brahimi.
Abdurrahmani ndjeu njė barrė shumė tė rėndė nė shpirtin e tij pas kėtyre fjalėve, dhe shkurt u thellua nė mendime:…. Unė sa syfyre I kam ngrėnė me begati ndėrsa ky plaku I shkretė ku ta dij se sa ditė I ka agjėruar pa syfyr?-I thoshte vetes. Nga sytė e tij filluan t’I dalin lotėt pandalė dhe me zė tė mekur I shtriu duart pėrplot me tė mirat qė I kishte blerė. Kur e pa xha Brahimi se ēfar kishte bėrė Abdurrahmani tha:
Allahu nuk e humb kėtė popull derisa ka njerėz si ti…. Por loti e tradhėtoi.
Abdurrahmani bashkė me xha Brahimin hėngrėn syfyr dhe pas njė ore u kthye nė shtėpi.
Tė nesėrmen pasiqė kishte pėrfunduar punėn pak mė herėt pėr shkak tė namazit tė xhumasė, me tė arritur afėr xhamisė takoi Islamin dhe merr vesh se xha Brahimi, plaku me tė cilin kishte ngrėnė syfyrin , kishte vdekur po atė mėngjes.
Abdurrahmani me dy ndjenja ia fail namazin e xhenazes; ndjenja e parė e dhimbjes pėr xha Brahimin, ndėrsa ndjenja e dytė, ndjenja e kėnaqėsisė shpirtėrore se arriti qė t’I bėjė njė tė mirė xha Brahimit, duke mos e ditur askush pėrveē Allahut.
- O Zot, o Allahu im, falėnderimet tė qofshin Ty, ti je mėshirues, Ty tė falėnderoj pėr tė gjitha tė mirat qė m’I ke dhuruar…. Pas kėsaj lutje Abdurrahmani duke thėnė besmelen, tentoi tė flejė. Por, iu kujtua lutja qė sapo e kish pėrfunduar.
….Ty tė falėnderoj pėr tė gjitha tė mirat qė m’I ke dhuruar. – Kjo frazė e fundit I pėrsėritej.
- Eh Zot, sa shumė tė mira qė m’I ke dhėnė e qė dikush nuk I ka. Menjėhere filloi t’I fiksohet nė kokė fjala e fundit… qė dikush nuk I ka!
Ngriti kokėn nga jastėku derisa bubullima dhe drita e zjarrit qė dilnin nga koftori e pėrkujtuan: - Ndoshta dikush sonte as zjarr nuk ka ndezur, ndoshta dikush sonte ka rėnė pėr tė fjetur, me dert sepse nuk ka me ēfarė t’a shtrojė sofrėn e syfyrit?!
Kėshtu duke u menduar e kujtuar, I mbushur pėrbrenda me njė mėrzi qė e kishte kapluar, vonė vėrejti se nėpėr faqet e tij lėshohen lotė tė nxehtė, lotė qė dalin jashtė e qė kroin e tyre e kishin nė zemrėn e Abdurrahmanit, emri I tė cilit tregonte se vėrtetė ai ishte rob I Mėshiruesit.
Ashtu qėndroi deri nė cingėrrimėn e sahatit tė kurdisur pėr syfyr. U zgjua, u vesh dhe derisa po bėhej gati pėr tė ngrėnė syfyr, I puthi dy ēupat e tij tė vogla qė ishin duke fjetur ėmbėl. Por, prapėseprapė nga koka e tij ende nuk ishte larguar brenga pėr njerėzit qė agjėrojnė pa syfyr pėr shkak se nuk kanė me ēka ta gėzojnė syfyrin.
Pasiqė buka ishte gati, u ul dhe filloi tė hajė por kafshata e parė I lidhet nė fyt dhe nuk mundet ta pėrpijė. Mezi arriti ta ēojė kafshatėn e parė ndėrsa sytė e tij ishin ngulitur nė njė qoshe tė sofrės.
- Abdurrahman, ēfar ke? E pyeti e shoqja.
- Asgjė, asgjė! U pėrgjigj Abdurrahmani. Pas njė heshtje tė shkurtėr, foli edhe njėherė:
- Grua, a ke menduar ndonjėherė pėr sofrėn e syfyrit?
- Si mendon?- e pyeti Eminja.
- A ke pyetur veten se sofra jonė pėrplot me tė mira, ndėrsa sofra e dikujt asgjė nuk ka, apo vetėm bukė tė thatė?!!
Duke I thėnė fjalėt e fundit, iu drodh buza dhe lotėt filluan t’I dalin, thuaja se shpėrtheu ujė nga sytė e tij. U ngrit nga sofra, piu pak ujė dhe veshi rrobet e trasha pėr tė dalė jashtė. Gruaja menjėherė doli pas tij dhe e pyeti:
- Ku po shkon?!
- Do tė kthehem menjėherė.
Abdurrahmani tashmė ishte nisur drejt njė vendi tė caktuar. Ai ishte nisur te dyqani mė I afėrt, ndėrsa dyqanet gjatė Ramazanit punonin deri nė pėrfundim tė syfyrit. Ishte nisur me njė qėllim tė vetėm. Kishte vendosur qė t’I blente syfyrin dikujt. Po kujt se?!!
- Selamu alejkum.
- Alejkum selam Abdurrahman, urdhėro.He, ke mbetur pa bukė pėr syfyr a?
- Jo, ngrėna syfyr, por dua tė blej diēka Bajram. Tė lutem mė shėrbe mė shpejtė se nuk kam kohė.
Po, menjėherė, urdhėroni ēfar po doni?
Pasiqė bleu gjėrat e duhura, Abdurrahmani nė atė natė tė ftohtė me borė ishte nisur drejt njė shtėpie gati tė rrėzuar, e cila gjendej nė skaj tė qytetit. Pullazi I shtėpisė I shtrembėruar, ndėrsa nga lagėshtia shiheshin tullat e kuqėrremta pasiqė I kishte rėnė pjesa e lyer e mureve nga jashtė.
Trokiti nė derėn kryesore, e cila me tė hyrė tė ēonte nė njė oborr tė vogėl. Nga plasat e derės vėrejti se nė shtėpi nuk ishte e ndezur asnjė dritė. Por, pas njė kohė tė shkurtė dėgjohet njė zė I ēirrur I njė plaku:
- Kush ėshtė?
- A je kėtu o xha Brahim?
Po, po bujrum, urdhėroni- u pėrgjigj xha Brahimi, njė I moshuar qė I kishte
arritur tė tetėdhejtat, vite kėto qė vėreheshin nė ballin e tij plot rrudha dhe mjekrrėn e bardhė.
Me tė parė se kush po e thėrret, xha Brahimi lėshoi zė:
- Oooo Abdurrahman, ti je a?!! – Eja, eja me shpejt se mėrdhimė.
Abdurrahmani hyri Brenda nė shtėpinė e tij, e cila ishte e vogėl por e kishte pronarin me zemėr tė madhe.
- Xha Brahim, po pse dritat I ke tė fikura, a nuk ėshtė koha e syfyrit?-pyeti
Abdurrahmani.
Xha Brahimi lėshoi njė ofshamė tė shkurtėr dhe pastaj heshti.
- Ah, Abdurrahman, me ta thėnė tė drejtėn, isha duke fjetur e as qė kisha ndėrmend tė zgjohem.
- Pse?-pyeti Abdurrahmani.
- Po, si tė them…..pasoi heshtja….- nuk kisha se me ēka tė bėj syfyr u pėrgjigj
xha Brahimi.
Abdurrahmani ndjeu njė barrė shumė tė rėndė nė shpirtin e tij pas kėtyre fjalėve, dhe shkurt u thellua nė mendime:…. Unė sa syfyre I kam ngrėnė me begati ndėrsa ky plaku I shkretė ku ta dij se sa ditė I ka agjėruar pa syfyr?-I thoshte vetes. Nga sytė e tij filluan t’I dalin lotėt pandalė dhe me zė tė mekur I shtriu duart pėrplot me tė mirat qė I kishte blerė. Kur e pa xha Brahimi se ēfar kishte bėrė Abdurrahmani tha:
Allahu nuk e humb kėtė popull derisa ka njerėz si ti…. Por loti e tradhėtoi.
Abdurrahmani bashkė me xha Brahimin hėngrėn syfyr dhe pas njė ore u kthye nė shtėpi.
Tė nesėrmen pasiqė kishte pėrfunduar punėn pak mė herėt pėr shkak tė namazit tė xhumasė, me tė arritur afėr xhamisė takoi Islamin dhe merr vesh se xha Brahimi, plaku me tė cilin kishte ngrėnė syfyrin , kishte vdekur po atė mėngjes.
Abdurrahmani me dy ndjenja ia fail namazin e xhenazes; ndjenja e parė e dhimbjes pėr xha Brahimin, ndėrsa ndjenja e dytė, ndjenja e kėnaqėsisė shpirtėrore se arriti qė t’I bėjė njė tė mirė xha Brahimit, duke mos e ditur askush pėrveē Allahut.
Nimfa- Administator
- Numri i postimeve : 4292
Age : 64
Registration date : 27/05/2008
Re: Meshire ndaj te tjereve
Nimfa Sat Dec 20, 2008 3:22 pm
Dielli pėrcėllonte me rrezet e tij, ndėrsa plaku mjekėrbardhė nisej pėr faljen e namazit tė drekės.Rrudhat e tij nė ballė tregonin vuajtjet e tij nė jetė, duke filluar qė nga fėmijėria e tij e deri nė ditėt e sotme. Por, pėr ēudi, nė sytė e tij vėrehej krenaria dhe brendia e shpirtit tė lumtur, e nganjėherė ajo lumturi manifestohej me buzėqeshje e cila rrėnjėt I kishte nė besimin e tij nė Allahun, besim I kultivuar me njė ndjenjė tė veēantė.
… Derisa po kalonte skajin e rrugės, rastisi nė njė ēun me njė ēantė nė dorė I cili duke vrapuar goditi plakun dhe u rrėzua pėrtokė. Plaku I habitur nga ky takim I papritur me njė njeri me tė cilin e dallonin 70 vite, filloi ta ngrisė fėmijėn e rrėzuar I cili filloi tė qajė nga dhembjet e shkaktuara. Duke ia shkundur pluhurin nga rrobet e tij tė mira, duke e vendosur gishtin afėr buzėve pėr tė heshtur, preku syrin dhe lėvizin dorėn djathtas e majtas pėr tė ndėrprerė qarjen. Beshiri I vogėl menjėherė e kuptoi se plaku me tė cilin u ndesh ėshtė shurdhmemec. Filloi ta shikojė me sy tė mbushur me lot, derisa plaku ia prekte mjekrėn e tij tė butė dhe duke e puthur nė faqe, duke ia bėrė me shenjė se a dėshiron tė shkojė diku me tė.
Beshiri me njė lėvizje tė kokės ia bėri me shenjė se u pajtua me propozimin e tij. U nisėn dhe mbėrritėn te dera e oborrit tė xhamisė. Aty Beshiri e kuptoi se plaku e kishte ftuar qė tė shkojnė nė xhami. Mirėpo, ēfar tė bėjė Beshiri I vogėl nė xhami, kur nuk kishte mėsuar se si tė falej dhe po I thotė plakut se nuk di tė falet. Plaku I urtė I tha se do ta mėsojė tė falet. Morrėn abdest dhe hynė nė xhami.Ezani ushtoi duke lajmėruar kohėn e namazit tė drekės, ndėrsa Beshiri shikonte ne lartėsitė e xhamisė pėrbrenda duke u habitur dhe duke menduar se sa ėshtė kjo xhami e lartė.
Plaku filloi ta mėsojė Beshirin vetėm me lėvizjet e namazit e pasi qė ishte shurdhmemec, nuk kishte mundėsi t’ia mėsojė edhe duatė pėrcjellėse tė namazit.
Pas faljes sė namazit, plaku dhe Beshiri u nisėn pėr nė shtėpi, mirėpo ende pa mbėrri nė destinacion, plaku hyri nė njė dyqan dhe I bleu atij disa bombone dhe ia futi nė ēantė, sėrish duke ia bėrė me sy dhe me gisht si shenjė qė tė heshtė.
Kjo pamje vazhdoi edhe ditėve tjera sa qė Beshirit iu bė shprehi shkuarja me plakun pėr tė falė namazin, mirėpo kėsaj here nė shtėpi tė plakut e cila nuk ishte edhe aq larg shtėpisė sė Beshirit. Beshiri edhe kur luante me shokėt futboll, lojė kjo shumė e dashur pėr tė, kur shihte plakun qė po kalonte andej pari, linte lojėn dhe vraponte pas tij, sepse ishte koha e namazit…..
Kaluan shumė vjet dhe Beshiri pas kryerjes sė shkollės fillore, udhėtoi pėr nė Xhidde, qytet bregdetar nė Arabinė Saudite, pėr tė vazhduar shkollimin e mesėm dhe atė universitar.
Beshiri qė atje filloi tė mėsojė se si falet namazi me duatė pėrcjellėse, kuptoi esencėn e namazit, mėsoi leximin e Kur’anit, sepse tė gjitha kėto ishin shumė problem tė mėsohen nė njė vend sikur Tunisi pėr shkak tė qėndrimit tė shtetit me laicizėm ndaj Islamit. Shkurt Beshiri dhe bashkėkombasit e tij ndjeheshin tė huaj sa I pėrket islamit nė atdheun e tyre….
Pas disa viteve qėndrim nė Arabinė Saudite, Beshiri u kthye nė shtėpi, por kėsaj here jo si njė Beshir I vogėl, por I rritur me shtat tė lartė, me njė fytyrė tė rrumbullakėt, me sy tė kthjellėt dhe me njė buzėqeshje tė madhe.Mirėpo, ende pa shkuar pėr tė vizituar familjen e tij, sė pari shkoi tė vizitojė plakun e fėmijėrisė sė tij, I cili kishte mbjellur te ai dashurinė e Islamit, namazit edhe pse me gjuhėn e gjesteve.
Takoi plakun I cili kishte qenė nė shtėpi pėrbrenda. Shtėpia ishte shumė e vogėl, me njė korridor tė vogėl dhe me dy dhoma tė vogla. Plaku u gėzua shumė pėr ardhjen e Beshirit, saqė I pikuan lotėt nėpėr faqe. Ndejti pak me tė dhe u nis pėr te familja e tij.
Pas njė kohė kuptoi se plaku ishte sėmurė dhe Beshiri shkoi pėr ta vizituar atė. Kur hyri brenda, pa se plaku ishte shtrirė nė shtrat dhe po flinte. Por pėr ēudi, nė momentin kur hyri Beshiri nė dhomė, ai hapi sytė dhe ktheu kokėn kah ai. Beshiri iu afrua plakut dhe u ul afėr tij.Kapi dorėn e tij dhe e puthi nė shenjė dhimbjeje pėr tė qė ėshtė I sėmurė, ndėrsa plaku shtrėngoi dorėn e Beshirit. Beshiri me shenja tė dorės po e pyet se si ėshtė me shėndet dhe se do tė bėjė mė mirė, ndėrsa plaku duke ngritur mesin e buzėve dhe duke ulur skajet e tyre, ia bėri me shenjė Beshirit se pėr tė ka ardhur fundi. Por plaku I tha se qė njė javė nuk ka bėrė namaz, ndėrsa Beshiri I ēuditur e pyeti se pse. Ai I tha se pa abdest si tė falet.Beshiri u mendua pak dhe doli pėrjashta ku nė njė qoshe gjeti njė gur deri diku tė madh, ia afroi dhe I tregoi se si merret tejemmumi. Plaku mori tejemmum ndėrsa Beshiri tash po e meson se si tė falet kur ėshtė I shtrirė. Kėshtu, derisa plaku po falte namazin, pasi mbaroi, filloi tė ndjehet edhe mė keq, kėshtu qė ndjente se fundin e ka shumė afėr. Plaku shikonte Beshirin mu nė sy, duke I treguar atij se fundi ėshtė, ndėrsa Beshirit filluan t’I pikojnė lotėt nga dhembja. Ashtu nė atė moment, Beshiri me gjeste po I thotė plakut se: “Kur isha unė fėmijė, ti ma mėsove namazin ndėrsa unė po ta mėsoj nė pleqėri.” Plaku me dhembje tė mėdha, buzėqeshi dhe I tha Beshirit (me gjeste): “ Unė ta mėsova namazin nė fillim tė jetės, ndėrsa ti po ma mėson namazin nė fund tė jetės” , dhe menjėherė pas kėsaj, drejtoi sytė kah tavani I shtėpisė dhe dha shpirt….
Njerėzit e mėdhenj njėherė vdesin por gjithmonė jetojnė. Plaku tė cilit as unė nuk arrita t’ia mėsoj emrin, ishte mėsuesi dhe thirrėsi mė I mirė nė islam. Dinte tė dojė dhe ta dojnė. Unė isha ai qė e kam dashur mė sė shumti, sepse iu gjeta nė momentin e vdekjes, tha Beshiri me lotė nė sy duke na treguar neve ngjarjen e tij tė vėrtetė nė jetė. Edhe unė isha ai njėri prej shumė vetėve qė e dėgjuam kėtė tė ngjarė tė cilit as pa e njohur plakun e Beshirit, m’u mbushėn sytė me lot.
Muzdelifeja ishte vendi I bekuar sepse takuam njerėz tė bekuar me jetė interesante tė bekuar, siē ishte jeta e Beshirit.
Ndėrsa sa pėr tė ngjarat tjera, tjetėr herė…..
… Derisa po kalonte skajin e rrugės, rastisi nė njė ēun me njė ēantė nė dorė I cili duke vrapuar goditi plakun dhe u rrėzua pėrtokė. Plaku I habitur nga ky takim I papritur me njė njeri me tė cilin e dallonin 70 vite, filloi ta ngrisė fėmijėn e rrėzuar I cili filloi tė qajė nga dhembjet e shkaktuara. Duke ia shkundur pluhurin nga rrobet e tij tė mira, duke e vendosur gishtin afėr buzėve pėr tė heshtur, preku syrin dhe lėvizin dorėn djathtas e majtas pėr tė ndėrprerė qarjen. Beshiri I vogėl menjėherė e kuptoi se plaku me tė cilin u ndesh ėshtė shurdhmemec. Filloi ta shikojė me sy tė mbushur me lot, derisa plaku ia prekte mjekrėn e tij tė butė dhe duke e puthur nė faqe, duke ia bėrė me shenjė se a dėshiron tė shkojė diku me tė.
Beshiri me njė lėvizje tė kokės ia bėri me shenjė se u pajtua me propozimin e tij. U nisėn dhe mbėrritėn te dera e oborrit tė xhamisė. Aty Beshiri e kuptoi se plaku e kishte ftuar qė tė shkojnė nė xhami. Mirėpo, ēfar tė bėjė Beshiri I vogėl nė xhami, kur nuk kishte mėsuar se si tė falej dhe po I thotė plakut se nuk di tė falet. Plaku I urtė I tha se do ta mėsojė tė falet. Morrėn abdest dhe hynė nė xhami.Ezani ushtoi duke lajmėruar kohėn e namazit tė drekės, ndėrsa Beshiri shikonte ne lartėsitė e xhamisė pėrbrenda duke u habitur dhe duke menduar se sa ėshtė kjo xhami e lartė.
Plaku filloi ta mėsojė Beshirin vetėm me lėvizjet e namazit e pasi qė ishte shurdhmemec, nuk kishte mundėsi t’ia mėsojė edhe duatė pėrcjellėse tė namazit.
Pas faljes sė namazit, plaku dhe Beshiri u nisėn pėr nė shtėpi, mirėpo ende pa mbėrri nė destinacion, plaku hyri nė njė dyqan dhe I bleu atij disa bombone dhe ia futi nė ēantė, sėrish duke ia bėrė me sy dhe me gisht si shenjė qė tė heshtė.
Kjo pamje vazhdoi edhe ditėve tjera sa qė Beshirit iu bė shprehi shkuarja me plakun pėr tė falė namazin, mirėpo kėsaj here nė shtėpi tė plakut e cila nuk ishte edhe aq larg shtėpisė sė Beshirit. Beshiri edhe kur luante me shokėt futboll, lojė kjo shumė e dashur pėr tė, kur shihte plakun qė po kalonte andej pari, linte lojėn dhe vraponte pas tij, sepse ishte koha e namazit…..
Kaluan shumė vjet dhe Beshiri pas kryerjes sė shkollės fillore, udhėtoi pėr nė Xhidde, qytet bregdetar nė Arabinė Saudite, pėr tė vazhduar shkollimin e mesėm dhe atė universitar.
Beshiri qė atje filloi tė mėsojė se si falet namazi me duatė pėrcjellėse, kuptoi esencėn e namazit, mėsoi leximin e Kur’anit, sepse tė gjitha kėto ishin shumė problem tė mėsohen nė njė vend sikur Tunisi pėr shkak tė qėndrimit tė shtetit me laicizėm ndaj Islamit. Shkurt Beshiri dhe bashkėkombasit e tij ndjeheshin tė huaj sa I pėrket islamit nė atdheun e tyre….
Pas disa viteve qėndrim nė Arabinė Saudite, Beshiri u kthye nė shtėpi, por kėsaj here jo si njė Beshir I vogėl, por I rritur me shtat tė lartė, me njė fytyrė tė rrumbullakėt, me sy tė kthjellėt dhe me njė buzėqeshje tė madhe.Mirėpo, ende pa shkuar pėr tė vizituar familjen e tij, sė pari shkoi tė vizitojė plakun e fėmijėrisė sė tij, I cili kishte mbjellur te ai dashurinė e Islamit, namazit edhe pse me gjuhėn e gjesteve.
Takoi plakun I cili kishte qenė nė shtėpi pėrbrenda. Shtėpia ishte shumė e vogėl, me njė korridor tė vogėl dhe me dy dhoma tė vogla. Plaku u gėzua shumė pėr ardhjen e Beshirit, saqė I pikuan lotėt nėpėr faqe. Ndejti pak me tė dhe u nis pėr te familja e tij.
Pas njė kohė kuptoi se plaku ishte sėmurė dhe Beshiri shkoi pėr ta vizituar atė. Kur hyri brenda, pa se plaku ishte shtrirė nė shtrat dhe po flinte. Por pėr ēudi, nė momentin kur hyri Beshiri nė dhomė, ai hapi sytė dhe ktheu kokėn kah ai. Beshiri iu afrua plakut dhe u ul afėr tij.Kapi dorėn e tij dhe e puthi nė shenjė dhimbjeje pėr tė qė ėshtė I sėmurė, ndėrsa plaku shtrėngoi dorėn e Beshirit. Beshiri me shenja tė dorės po e pyet se si ėshtė me shėndet dhe se do tė bėjė mė mirė, ndėrsa plaku duke ngritur mesin e buzėve dhe duke ulur skajet e tyre, ia bėri me shenjė Beshirit se pėr tė ka ardhur fundi. Por plaku I tha se qė njė javė nuk ka bėrė namaz, ndėrsa Beshiri I ēuditur e pyeti se pse. Ai I tha se pa abdest si tė falet.Beshiri u mendua pak dhe doli pėrjashta ku nė njė qoshe gjeti njė gur deri diku tė madh, ia afroi dhe I tregoi se si merret tejemmumi. Plaku mori tejemmum ndėrsa Beshiri tash po e meson se si tė falet kur ėshtė I shtrirė. Kėshtu, derisa plaku po falte namazin, pasi mbaroi, filloi tė ndjehet edhe mė keq, kėshtu qė ndjente se fundin e ka shumė afėr. Plaku shikonte Beshirin mu nė sy, duke I treguar atij se fundi ėshtė, ndėrsa Beshirit filluan t’I pikojnė lotėt nga dhembja. Ashtu nė atė moment, Beshiri me gjeste po I thotė plakut se: “Kur isha unė fėmijė, ti ma mėsove namazin ndėrsa unė po ta mėsoj nė pleqėri.” Plaku me dhembje tė mėdha, buzėqeshi dhe I tha Beshirit (me gjeste): “ Unė ta mėsova namazin nė fillim tė jetės, ndėrsa ti po ma mėson namazin nė fund tė jetės” , dhe menjėherė pas kėsaj, drejtoi sytė kah tavani I shtėpisė dhe dha shpirt….
Njerėzit e mėdhenj njėherė vdesin por gjithmonė jetojnė. Plaku tė cilit as unė nuk arrita t’ia mėsoj emrin, ishte mėsuesi dhe thirrėsi mė I mirė nė islam. Dinte tė dojė dhe ta dojnė. Unė isha ai qė e kam dashur mė sė shumti, sepse iu gjeta nė momentin e vdekjes, tha Beshiri me lotė nė sy duke na treguar neve ngjarjen e tij tė vėrtetė nė jetė. Edhe unė isha ai njėri prej shumė vetėve qė e dėgjuam kėtė tė ngjarė tė cilit as pa e njohur plakun e Beshirit, m’u mbushėn sytė me lot.
Muzdelifeja ishte vendi I bekuar sepse takuam njerėz tė bekuar me jetė interesante tė bekuar, siē ishte jeta e Beshirit.
Ndėrsa sa pėr tė ngjarat tjera, tjetėr herė…..
Nimfa- Administator
- Numri i postimeve : 4292
Age : 64
Registration date : 27/05/2008
Re: Meshire ndaj te tjereve
Nimfa Sat Dec 20, 2008 3:23 pm
LETRA
Bija ime!
Aq kasha dashur qė tė jem afėr teje, tė shoh se sa je rritur.Por, edhe pse jam larg, larg saqė na ndajnė dy botėra, unė e ndjej veten krenar dhe shumė afėr teje,kur e di se per ēka u sakrifikova, e ti bija ime e dashur, duhet tė jesh shumė krenare, gjithmonė tė ecėsh me kokė tė ngritur lart, tė mos dorėzohesh edhe pse disa tė mendojnė pėr jetime.
Unė jam larg, thash sa dy botėra, por shpirti im ēdo mbrėmje vie nė natė, nė dhomėn tėnde, t’i pėrkdhel flokėt e arta, flokėt e gjata, qė aq shumė i desha.
Pas ca kohėsh me anė tė kėsaj letre, nuk dėshiroj qė tė tė arsyetohem pėr ikjen time pa fjalė, pa gjurmė,por tė tė them se edhe pse unė vdiqa, kėtij populli tė pėrvuajtur duhej t’i dalė dikush nė krah.
Unė isha i fundit qė mora kėtė guxim, sepse shokėt e vėllezėrit e mi, mu atėherė kur u paraqita pėr nė luftė, ata vetėm se kishin ujitur tokėn me gjakun e tyre, e lulet e lirise sa vijnė e rriten.
Bija ime! Ngre kokėn lart, se nuk dėshiroj tė tė shoh se si e ndjen veten jetime. Ta lash nėnėn, e cila ishte frymėzimi im pėr tė shkuar nė luftė, zemra e cila gjakoi pėr mua, qė juve t’ju shoh tė lirė, tė kėnaqur nė atdheun tonė tė shkelur nga ēizma e fėlliqur. Ajo prej tani do tė jetė udhėzimi yt, por tė pėrkujtoj,kujdesu shumė pėr tė.
Bija ime! Letrėn qė po e lexon, ėshtė shkruar mu nė front, ku dominon fryma e barotit, fryma e lirisė, sepse llomotitjet e askujt nuk vlejnė, e as shitjet e patriotėve nuk bėjnė para, nėse nuk je nė front tė luftės, e tė shikohesh me armikun nėpėrmjet shėnjestrės. Kjo ėshtė kėnaqėsia e vetme, qė mund ta pėrjetojė secili qė dėshiron tė vdesė e jo tė luftojė me shpresė qė tė kthehet nė familje.
Tė lutem bija ime! Mos ma kėrko varrin se nuk do tė ma gjeshė. Dije dhe mbaje mend se varri im ėshtė nė Sllupēan, nė Tanushė, nė Kalanė e Tetovės…. Kėtu prehen eshtrat e mia. Tė lutem mos ngurro, dhe thuaju tė gjithėve qė mos tė ngurrojnė qė tė me ngrisin pėrmendore, sepse nuk dhashė jetėn pėr pėrmendore e pėr strofa kėngėsh, por vetėm e vetėm qė tė fitoj kėnaqėsinė e Zotit qė e falėnderoj shumė qė mė gatoi aq mirė.
E di se tash duke i lexuar kėto rreshta tė pikojnė lotėt, por mė vie shumė e qartė se ato janė lotėt e krenarisė, e jo lotėt e dhimbjes pėr babanė e vdekur, pėr babanė i cili flijoi veten sikur shumė baballarė tjerė,
Bija imė!
Janė kėto fjalėt e mia tė fundit sepse pas kėsaj po nisem nė njė betejė nė tė cilėn nuk ka mbrapa. Bėhu vajzė e mirė, e ndershme, e dėgjueshme ndaj nėnės, bėhu vajzė e diturisė, e sinqertė. Mos lejo qė kjo botė mashtruese tė tė kapė me thonjtė e saj tė fėlliqur e tė tė ēojė ku janė shumė vajza tė mbetura rrugėve tė Italisė e Evropės. Nėse bija ime nuk pėrfundon kjo luftė e ti rritesh, do tė kasha dashur qė edhe ti tė jesh nė radhėt e ushtrisė sė popullit, sepse vdekja nuk ėshtė asgjė pėr ata qė i ofrohen vullnetarish. Ajo ėshtė fazė qė kėrkon haraēin e saj,por qė shpėrblehet me njė botė, me njė jetė tjetėr pėr tė cilėn po ta dinte mirė bota,do tė ngarendnin tė gjithė qė ta marrin me shpatė.
Tė lutem bija ime, pėrshėndeti tė gjithė njerėzit qė mė kanė njohur, tė gjithė miqtė. Pėrshėndete nėnėn tėnde dhe ruaje si sytė e ballit, sepse shumė e respektova dhe mė respektoi.
Mirė u pafshim nė botėn e amshuar, nė botėn ku nuk ka mė brenga. Dhashtė Zoti qė tė jemi tė gjithė bashkė, nė njėrin kopsht tė Xhennetit.
P.S: E dashura grua, mos ia trego dhe mos ia lexo letrėn ēupės tonė deri sa tė rritet e deri sa t’i mėsojė shkronjat. Ju dua shumė.
Bija ime!
Aq kasha dashur qė tė jem afėr teje, tė shoh se sa je rritur.Por, edhe pse jam larg, larg saqė na ndajnė dy botėra, unė e ndjej veten krenar dhe shumė afėr teje,kur e di se per ēka u sakrifikova, e ti bija ime e dashur, duhet tė jesh shumė krenare, gjithmonė tė ecėsh me kokė tė ngritur lart, tė mos dorėzohesh edhe pse disa tė mendojnė pėr jetime.
Unė jam larg, thash sa dy botėra, por shpirti im ēdo mbrėmje vie nė natė, nė dhomėn tėnde, t’i pėrkdhel flokėt e arta, flokėt e gjata, qė aq shumė i desha.
Pas ca kohėsh me anė tė kėsaj letre, nuk dėshiroj qė tė tė arsyetohem pėr ikjen time pa fjalė, pa gjurmė,por tė tė them se edhe pse unė vdiqa, kėtij populli tė pėrvuajtur duhej t’i dalė dikush nė krah.
Unė isha i fundit qė mora kėtė guxim, sepse shokėt e vėllezėrit e mi, mu atėherė kur u paraqita pėr nė luftė, ata vetėm se kishin ujitur tokėn me gjakun e tyre, e lulet e lirise sa vijnė e rriten.
Bija ime! Ngre kokėn lart, se nuk dėshiroj tė tė shoh se si e ndjen veten jetime. Ta lash nėnėn, e cila ishte frymėzimi im pėr tė shkuar nė luftė, zemra e cila gjakoi pėr mua, qė juve t’ju shoh tė lirė, tė kėnaqur nė atdheun tonė tė shkelur nga ēizma e fėlliqur. Ajo prej tani do tė jetė udhėzimi yt, por tė pėrkujtoj,kujdesu shumė pėr tė.
Bija ime! Letrėn qė po e lexon, ėshtė shkruar mu nė front, ku dominon fryma e barotit, fryma e lirisė, sepse llomotitjet e askujt nuk vlejnė, e as shitjet e patriotėve nuk bėjnė para, nėse nuk je nė front tė luftės, e tė shikohesh me armikun nėpėrmjet shėnjestrės. Kjo ėshtė kėnaqėsia e vetme, qė mund ta pėrjetojė secili qė dėshiron tė vdesė e jo tė luftojė me shpresė qė tė kthehet nė familje.
Tė lutem bija ime! Mos ma kėrko varrin se nuk do tė ma gjeshė. Dije dhe mbaje mend se varri im ėshtė nė Sllupēan, nė Tanushė, nė Kalanė e Tetovės…. Kėtu prehen eshtrat e mia. Tė lutem mos ngurro, dhe thuaju tė gjithėve qė mos tė ngurrojnė qė tė me ngrisin pėrmendore, sepse nuk dhashė jetėn pėr pėrmendore e pėr strofa kėngėsh, por vetėm e vetėm qė tė fitoj kėnaqėsinė e Zotit qė e falėnderoj shumė qė mė gatoi aq mirė.
E di se tash duke i lexuar kėto rreshta tė pikojnė lotėt, por mė vie shumė e qartė se ato janė lotėt e krenarisė, e jo lotėt e dhimbjes pėr babanė e vdekur, pėr babanė i cili flijoi veten sikur shumė baballarė tjerė,
Bija imė!
Janė kėto fjalėt e mia tė fundit sepse pas kėsaj po nisem nė njė betejė nė tė cilėn nuk ka mbrapa. Bėhu vajzė e mirė, e ndershme, e dėgjueshme ndaj nėnės, bėhu vajzė e diturisė, e sinqertė. Mos lejo qė kjo botė mashtruese tė tė kapė me thonjtė e saj tė fėlliqur e tė tė ēojė ku janė shumė vajza tė mbetura rrugėve tė Italisė e Evropės. Nėse bija ime nuk pėrfundon kjo luftė e ti rritesh, do tė kasha dashur qė edhe ti tė jesh nė radhėt e ushtrisė sė popullit, sepse vdekja nuk ėshtė asgjė pėr ata qė i ofrohen vullnetarish. Ajo ėshtė fazė qė kėrkon haraēin e saj,por qė shpėrblehet me njė botė, me njė jetė tjetėr pėr tė cilėn po ta dinte mirė bota,do tė ngarendnin tė gjithė qė ta marrin me shpatė.
Tė lutem bija ime, pėrshėndeti tė gjithė njerėzit qė mė kanė njohur, tė gjithė miqtė. Pėrshėndete nėnėn tėnde dhe ruaje si sytė e ballit, sepse shumė e respektova dhe mė respektoi.
Mirė u pafshim nė botėn e amshuar, nė botėn ku nuk ka mė brenga. Dhashtė Zoti qė tė jemi tė gjithė bashkė, nė njėrin kopsht tė Xhennetit.
P.S: E dashura grua, mos ia trego dhe mos ia lexo letrėn ēupės tonė deri sa tė rritet e deri sa t’i mėsojė shkronjat. Ju dua shumė.
Nimfa- Administator
- Numri i postimeve : 4292
Age : 64
Registration date : 27/05/2008
Re: Meshire ndaj te tjereve
Nimfa Sat Dec 20, 2008 3:24 pm
Sa here qe je ngritur nga gjumi, a ke menduar se ke mundur mos te
ngritesh me? A ke menduar sa here
kur ke lare syte, se ndoshta mund te te ndodhe per nje moment te
verbohesh?! A ke menduar ndonjehere
se sahere qe te dashures ia thua fjalen me te kendshme, ndoshta mund te
nemitesh e te mos mund te
flasesh me?! A ke menduar, se ende pa dale nga pragu i shtepise, te ze
vdekja dhe nuk ke mundesi as
te pershendetesh me njerezit e familjes, me shoket dhe shoqet.... a ke
menduar... a ke menduar...
Ah, sa i rende eshte mekati ne supet e mia,kjo barre qe nuk bartet,
barre qe nuk durohet, barre
qe ndoshta Diten e Rende, do te jete deshmitar kunder meje! Sa rende me
vijne fjalet e njerezve kur me
thone: Jeto jeten qe te vjen, se me kurr kete nuk e gjene".
KOheve te fundit gjithcka po me rendon, por me se shumti mekati! Pse?
Sepse borxhi mirret dhe kthehet, fyerjen qe ia keni bere dikujt, ua
falin, semundja sherohet, por mekati
gjeja e vetme qe falet, por len vrrage ne shpirtin e pronarit te saj,
pra njeriut. Kjo me mbyti. KJo me vret
edhe vdekjen time.... ma shkaterron shpirtin.... ma lekund Uren e
Siratit.... me afron zjarrin e djegur
fuqishem.... ahhh...
Por??!!
O sa mire e thashe, por?!! Domethene paskam ende shprese se gjithcka
nuk ka perfunduar! Shume mire
pra.
Nje dite lexova ne nje vend nje koment shume interesant, madje nje
koment shume lehtesues
per mua, ky mekatar shtatedhjete e kusur kilogram.
Dijetari ne fjale fliste per mekatin dhe pasojat e tij, pastaj per
pendimin, per faljen etj. Pendimin
e quante institucioni me i dashur i njeriut, vendi me i sigurt ku mund
te qendroje njeriu, shpirt ku pushon.
Me erdhi interesant se si kishte bere krahasimin e Zotit si mekatfales
dhe mekatarit ne njeren ane, me
storien shume interesante te Nenes dhe femijes se saj.
Nje dite nje cun i vogel, duke luajtur, i kishte krisur dicka ne koke
qe te theje xhamin e shtepise se tij.
-Kraaasssssss.... plasi xhami i shtepise. te gjithe dolen perjashta.
Cka per te pare, xhami i thyer, topi
i prere, ndersa femijet e tjere te shashtisur nga kjo ndodhi.
-Cuni qe e kishte bere kete, ishte zverdhur nga frika per xhamin e
thyer. Nena e tij menjehere filloi ta qortoje
duke kerkuar nga ai qe te hyje menjehere brenda, gje te cilen e refuzoi
duke bertitur nje Joooo, dhe me lote
ne sy u largua nga oborri. Nena e tij i tha se nuk ka se ku te shkoje,
serish ka per tu kthyer ne shtepi... e
pastaj e shohim??!
Femija i shkrete, tere diten qendroi jashte, duke pasur frike qe te
kthehet ne shtepi, sepse nena
e tij do ta qortonte shume rende per shkak te xhamit te thyer. Kur
erdhi mbremja, nuk pati se ku te shkoje,
u nis drejt deres se shtepise, duke thene se cka te dale, le te dale.
Iu afrua deres, trokiti ne dere, kur ja nena e tij e celi deren. Ky
e dinte fajin e tij, menjehere iu versul nenes
se tij dhe e perqafoi duke plasur ne vaj: _ Me fal nene, me faaal.
Nena e mllefosur tere diten ne djalin, nuk pati e ngrata se cka te
beje, e perqafoi dhe filloi ta qetesoje, duke
i thene se xhami do te rregullohet. Hyne brenda dhe gjithcka u be mire.
- A ju kujton kjo dicka, njerez te dashur. A ju kujton vetem nje tregim
i shkruar, i imagjinuar, apo eshte
dicka me shume.
Ketu fillon krahasimi me i bukur. Pra, le t'ia fillojme:
Femiu eshte njeriu i cili ben mekate, dhe i cili me ose pa dashjen e
tij, gabon. Nena me kete rast paraqet,
meshiren ose denimin e Zotit. Mirepo, bukuria e krejt ketij tregimi
qendron ne ate se, mbeshtetja me e
madhe, Institucioni qe e permenda me larte, ehste PENDIMI. Kjo eshte
ajo rruga e cila detyroi femijen te
kthehet ne shtepi pas gabimit te bere, detyroi te perqafoje nenen e
tij, detyroi te plasin lotet nga syte e tij,
dhe ne fund e detyroi nenen te perqafoje te birin dhe tia fale gabimin
e bere.
- Keshtu edhe ne njerez, duhet te Pendohemi per mekatet e bera, t'i
kthehemi Atij i cili na fale, me lot ne
sy te pranojme mekatin e bere duke mos iu kthyer kurre, sepse Allahu,
ne emrin e vet eshte betuar se
do te fale, do te fale, do te FALE, nese i thehesh Atij. Preheri i TIj
eshte preher i Meshires dhe faljes.
vraponi pra pas preherit te TIj.
ngritesh me? A ke menduar sa here
kur ke lare syte, se ndoshta mund te te ndodhe per nje moment te
verbohesh?! A ke menduar ndonjehere
se sahere qe te dashures ia thua fjalen me te kendshme, ndoshta mund te
nemitesh e te mos mund te
flasesh me?! A ke menduar, se ende pa dale nga pragu i shtepise, te ze
vdekja dhe nuk ke mundesi as
te pershendetesh me njerezit e familjes, me shoket dhe shoqet.... a ke
menduar... a ke menduar...
Ah, sa i rende eshte mekati ne supet e mia,kjo barre qe nuk bartet,
barre qe nuk durohet, barre
qe ndoshta Diten e Rende, do te jete deshmitar kunder meje! Sa rende me
vijne fjalet e njerezve kur me
thone: Jeto jeten qe te vjen, se me kurr kete nuk e gjene".
KOheve te fundit gjithcka po me rendon, por me se shumti mekati! Pse?
Sepse borxhi mirret dhe kthehet, fyerjen qe ia keni bere dikujt, ua
falin, semundja sherohet, por mekati
gjeja e vetme qe falet, por len vrrage ne shpirtin e pronarit te saj,
pra njeriut. Kjo me mbyti. KJo me vret
edhe vdekjen time.... ma shkaterron shpirtin.... ma lekund Uren e
Siratit.... me afron zjarrin e djegur
fuqishem.... ahhh...
Por??!!
O sa mire e thashe, por?!! Domethene paskam ende shprese se gjithcka
nuk ka perfunduar! Shume mire
pra.
Nje dite lexova ne nje vend nje koment shume interesant, madje nje
koment shume lehtesues
per mua, ky mekatar shtatedhjete e kusur kilogram.
Dijetari ne fjale fliste per mekatin dhe pasojat e tij, pastaj per
pendimin, per faljen etj. Pendimin
e quante institucioni me i dashur i njeriut, vendi me i sigurt ku mund
te qendroje njeriu, shpirt ku pushon.
Me erdhi interesant se si kishte bere krahasimin e Zotit si mekatfales
dhe mekatarit ne njeren ane, me
storien shume interesante te Nenes dhe femijes se saj.
Nje dite nje cun i vogel, duke luajtur, i kishte krisur dicka ne koke
qe te theje xhamin e shtepise se tij.
-Kraaasssssss.... plasi xhami i shtepise. te gjithe dolen perjashta.
Cka per te pare, xhami i thyer, topi
i prere, ndersa femijet e tjere te shashtisur nga kjo ndodhi.
-Cuni qe e kishte bere kete, ishte zverdhur nga frika per xhamin e
thyer. Nena e tij menjehere filloi ta qortoje
duke kerkuar nga ai qe te hyje menjehere brenda, gje te cilen e refuzoi
duke bertitur nje Joooo, dhe me lote
ne sy u largua nga oborri. Nena e tij i tha se nuk ka se ku te shkoje,
serish ka per tu kthyer ne shtepi... e
pastaj e shohim??!
Femija i shkrete, tere diten qendroi jashte, duke pasur frike qe te
kthehet ne shtepi, sepse nena
e tij do ta qortonte shume rende per shkak te xhamit te thyer. Kur
erdhi mbremja, nuk pati se ku te shkoje,
u nis drejt deres se shtepise, duke thene se cka te dale, le te dale.
Iu afrua deres, trokiti ne dere, kur ja nena e tij e celi deren. Ky
e dinte fajin e tij, menjehere iu versul nenes
se tij dhe e perqafoi duke plasur ne vaj: _ Me fal nene, me faaal.
Nena e mllefosur tere diten ne djalin, nuk pati e ngrata se cka te
beje, e perqafoi dhe filloi ta qetesoje, duke
i thene se xhami do te rregullohet. Hyne brenda dhe gjithcka u be mire.
- A ju kujton kjo dicka, njerez te dashur. A ju kujton vetem nje tregim
i shkruar, i imagjinuar, apo eshte
dicka me shume.
Ketu fillon krahasimi me i bukur. Pra, le t'ia fillojme:
Femiu eshte njeriu i cili ben mekate, dhe i cili me ose pa dashjen e
tij, gabon. Nena me kete rast paraqet,
meshiren ose denimin e Zotit. Mirepo, bukuria e krejt ketij tregimi
qendron ne ate se, mbeshtetja me e
madhe, Institucioni qe e permenda me larte, ehste PENDIMI. Kjo eshte
ajo rruga e cila detyroi femijen te
kthehet ne shtepi pas gabimit te bere, detyroi te perqafoje nenen e
tij, detyroi te plasin lotet nga syte e tij,
dhe ne fund e detyroi nenen te perqafoje te birin dhe tia fale gabimin
e bere.
- Keshtu edhe ne njerez, duhet te Pendohemi per mekatet e bera, t'i
kthehemi Atij i cili na fale, me lot ne
sy te pranojme mekatin e bere duke mos iu kthyer kurre, sepse Allahu,
ne emrin e vet eshte betuar se
do te fale, do te fale, do te FALE, nese i thehesh Atij. Preheri i TIj
eshte preher i Meshires dhe faljes.
vraponi pra pas preherit te TIj.
Nimfa- Administator
- Numri i postimeve : 4292
Age : 64
Registration date : 27/05/2008
Faqja 1 e 1
Drejtat e ktij Forumit:
Ju nuk mund ti pėrgjigjeni temave tė kėtij forumi